Mes kiekvienas suprantame, kad žmones yra skirtingi. Dėl to niekas nesiginčija ir visi gali pritarti. Aišku gali būti variacijų, kurios įneša tam tikrų tikslumų ar išimčių. Pavyzdžiui, kad visi mes žmonės ar visi norime pripažinimo ir įvertinimo. Visgi manau, kad šios išimtys, jeigu jos ir būtų teisingos, tik parodo, kad yra detalių pagal kurias mes esame tik panašūs.
Kodėl apie tai rašau? Nes matau, kad gyvenime elgiamės visiškai priešingai šiam žinojimui. Dažniausiai žmonės ginčijasi, pykstasi ir nesupranta vieni kitų tik dėl to, kad nesupranta vieni kitų. Įskaitant ir mane.
Tuo metu kai nesuprantame vieni kitų, nesuprantame kodėl kitas žmogus jaučia tai ką jaučia, sako tai ką sako, daro tai ką daro. Iš to gimsta nesupratingumas, o kai mes nesuprantame pradedame griauti santykius. Juk viena iš svarbiausių santykių dalių yra supratingumas. Kai jo nėra - santykiai griūna. Kai supratingumas yra - santykiai stiprėja ir gerėja.
Iš to gimsta įdomi mintis. Mūsų aplinkoje įprasta suprasti bendraminčius. Supratingumas yra per savo pasaulėžiūros prizmę. Galiu suprasti tokį kaip aš. Supratingumą galime parodyti tik tokiems kaip mes. Negalime suprasti kitoniškumo. Iš to išplaukia, kad kitoniškumas griauna santykius. Ir santykiai galimi tik tarp žmonių, kurie yra panašūs. Bet santykiams reikalingas ne panašumas, o supratingumas. Tai jeigu mes galime įnešti supratingumą net bendraujant su žmonėmis, kurie kitokie nei mes (o mes visi kitokie), reiškia galime kurti santykius su skirtingais žmonėmis.
Tačiau tai panašu į utopiją. Galbūt ir galima kurti santykius su kitokiais nei aš, bet tai yra labai sunku. O sunku, nes neįprasta, nes mes neturime gebėjimo suprasti ir priimti žmones tokius kokie jie yra.
Mūsų kultūroje yra įprasta gerbti normas, tradicijas ir smerkti kas yra kitokio. Jeigu analizuoti gėrio ir blogio samprata, tai aptiksime, kad blogis negali gimti pas tokį kaip aš. Jeigu ir gims, tai iš karto padarysime atskyrimą. Pavyzdžiui kaip JIS galėjo su MUMIS taip pasielgti. Blogas žmogus visų pirmą turi būti kitoks. Blogis yra atskiriamas nuo aš arba mes. Todėl mūsų kultūroje nėra gebėjimo priimti kitus žmones ir jų kitoniškumus. Gal todėl konfliktuojame su žmonėmis kai susiduriame su skirtumais ir tai apsunkina santykių kūrimą?
Todėl man atrodo ši tema įdomi. Kas gali padėti išmokti priimti kitokius žmones, o teisingiau jų kitoniškumus?
Pirmas dalykas, kuri svarbu suvokti - mes skirtingi. Mes visi iki vieno esame skirtingi.
Mes galime tose pačiose situacijose jausti skirtingus dalykus. Kas vieniems yra meilė, kitiems yra neapykanta. Puikus to pavyzdys yra kritika, kuri yra viena iš meilės formų. Vieniems, kad išsakyti palaikymą reikia susakyti silpnas puses, o tik vėliau pasakyti, kad tai geras sumanymas. Vieni ko nors imasi todėl, kad nori kažko išvengti, o kiti imasi todėl, kad nori kažką gauti. Vieni siekia viską apmąstyti, o kiti nori imtis veiklos be jokių apmąstymų. Vieniems aptarimai ir diskusijos yra laiko gaišimas, o kitiems svarbiausia proceso dalis. Vieniems svarbiausia procesas, o kitiems svarbu rezultatas.
Maža to. Jeigu vienoje situacijoje man svarbus tik rezultatas, tai kitoje situacijoje gali būti svarbus tik procesas. Ir apskritai nėra jokio tik. Nes mes patys esame kintantys. Nuo situacijos, aplinkos, savijautos, motyvacijos ir t.t. Nors ir galime aptikti tam tikras tendencijas ir dėsningumus.
Sakiau, kad pirma yra suvokti, kad mes skirtingi. Kas yra antra? Antra yra mokėti tuos skirtumus aptikti, priimti, suvokti juos ir vertinti. Vertinti ne įvertinimo gerai blogai prasme, o gebėjimo priimti ir leisti skirtumams būti ir pripažinti juos.
Ir trečia - išmokti naudoti šiuos skirtumus taip, kad jie netrukdytu bendrauti ir kurti (palaikyti) santykius. Viskas prasideda nuo suvokimo, kad visi mes esame skirtingi.
Ar gali būti taip, kad šio suvokimo ir gebėjimo pagalba mes galime mylėti skirtingus žmones?