Prieš porą savaičių dariau pranešimą vienos profsąjungos konferencijoje. Labai daug girdėjau iš žmonių, kad darbdaviai nesupranta jų poreikių, jų negerbia, išnaudoja ir panašūs teiginiai. Vėliau po mano kalbos, daug žmonių norėjo pasikalbėti vienais ar kitais savo klausimais. Vienas pokalbis man įstrigo. Jo metu labai atvirai pasidalinau savo išgyvenimais, patirtimi ir savijauta. Ne tiek svarbu ko klausė ir kuo dalinausi, kiek noriu pasidalinti viena įžvalga, kurią pastaruoju metu išgyvenu ir vis labiau suvokiu.
Kažkada apie ją rašiau Minčių dėžei. Jeigu kažko trūksta - paklausk savęs ar pats tai duodi. Jeigu gyvenime trūksta supratingumo - ar pats supranti kitą pusę? Jeigu gyvenime trūksta pasitikėjimo - ar pats pasitiki? Jeigu gyvenime trūksta meilės - ar pats myli? Jeigu gyvenime trūksta atvirumo - ar pats esi atviras? Jeigu trūksta laimės - ar suteiki laimę kitiems? Jeigu pats kažko negauni - ar pats duodi?
Pastaruoju metu tai daug kur taikau. Nors ne daug, mažai :) Stebiu kitus ir save. Žiūriu, ar tie kas duoda - turi?