Šiandien važiavau autobusu. Autobuse pasijautė cigarečių dūmų kvapas ir skersvėjis. Visi atsisuko. Gale sėdėjo jaunimėlis ir prasidarę langą rūkė. Kitoje stotelėje, autobuso vairuotojas išėjo iš savo kabinos. Žengė į autobuso galą. Tiesiai šviesiai liepė jaunimėliui. Lauk iš autobuso. Ir ne tik išvarė, o dar ir žmonėms sėdintiems autobuse labai tinkamus žodžius pasakė. Jūs gi suaugę žmonės. Kaip taip leidžiate elgtis ir nieko nesiimate?..
Šioje situacijoje dvi pusės. Blogoji, kad Lietuvoje (ir pasaulyje) vis labiau žmonės linkę bambėti sau po nosimi kaip yra blogai. Skustis kaimynams, giminėms, draugams, bendradarbiams. Jie įdeda į skundimąsi tiek daug energijos, kiek realiai užtektų situacijai pakeisti ar problemai išspręsti.
Juk realiai paėmus, daugelis autobuso keleivių grįžę namo paminėtų šį įvykį. Iškeiktų rūkančius autobuse jaunuolius. Bet nei vienas to nepasakė tiesiai šviesiai rūkaliams į akis ir nei vienas pats nesiėmė situacijos keisti.
Žmonės kažkodėl tampa vis labiau pakantus. Kenčia jiems nepriimtinus dalykus, bet nieko nekeičia. Lietuvoje (ir pasaulyje) labai stipriai trūksta sektinų pavyzdžių.
Mūsų pasaulis būtų visai kitoks, jeigu žmonės būtų drąsesni, aktyvesni, labiau linkę ne skųstis gyvenimų, o keisti jį. Mums labai stipriai reikia stiprių lyderių. Žmonių paskui kuriuos norisi eiti. Žmonių, kurių pėdomis norisi sekti.
Pradžioje minėjau, kad situacija turi dvi puses. Antra yra geroji. Mes turime visas sąlygas keisti situaciją. Dabar ne stalinizmo ar karo laikai. Dabar kiekvienas iš mūsų gali daryti įtaką ir keisti situaciją. Mes turime šimtus kartų daugiau galimybių nei jų turėjo mūsų seneliai ar proseneliai. Ir svarbiausia pradėti nuo mažų dalykų. Nuo mažų žingsnelių. Juk mes turime šimtus kartų daugiau galimybių situacijai keisti.