Prieš metus laiko per Pietario mokymus esu išsakęs tokią frazę: bijau norėti. Nors ne, pasakiau kitaip: kaip atsirinkti ko norėti? Mano gyvenime daug kas išsipildo. Nežinau ar galiu sakyti, kad gaunu ko noriu, tačiau tai tikrai įvyksta. Peržvelgus ko kada nors esu norėjęs, daugelis dalykų atsiranda mano gyvenime. Giliau pakapsčius aptinku tame mano pastangas, kryptingumą, veikimą. Bet kažkodėl tai noriu kažkiek atriboti nuo žodžių "gaunu tai ko noriu".
Kodėl bijau? Nes šiuo metu atsargiau renkuosi ko norėti. Kartais norėdavosi aklai to ar ano. Ir tai atsitinka, tačiau turi savo kainą.
Vakar po susitikimo ir šaunaus pasisėdėjimo Pilies g. Gusto blyninei, sugalvojau grįžti į butą pėsčiomis. Man patinka toks pasivaikščiojimas. Nėra kur skubėti, ramiai, po truputi. Ir taip priėjau iki Katedros. Susimąsčiau, kad noriu užlipti ant norų plytelės. Prieš 3-4 metus, o gal net ir daugiau pas mane buvo vienas labai stiprus ir didelis noras. Tiesa, jis taip ir neišsipildė. Prieš 1-1,5 buvo kitas noras. Link jo einama šiuo metu. Tačiau vakar, nežinau ko norėti. Stovėjau ant plytelės kokias 5 min ir galvojau. Ko aš noriu? Ko norėti? Pasirinkau labai paprasta ir atsargu norą. Bet noras buvo pasirinktas labai keistai. Panašiai kaip Hermano Hesse Augustine. Atrodo, kad nėra laiko, todėl rinktis reikia greitai. Ir pasirinkau labai atsargiai. Ne svarbiausią dalyką, o saugu. Gal todėl, kad nebuvo laiko visko įvertinti?