Ši savaitė pakankamai sudėtinga. Nors gal labai panaši į kitas. Užvakar atsivežiau likusius daiktus ir savo knygas į butą. Vežiau su perkraustymo įmonę. Kol vežėm daiktus vyko pokalbis. Senai jau neturėjau tokio pokalbio. Per keletą minučių du vaikinai spėjo pasiskusti apie viską pasaulyje. Už šildymą valstybė plešią, Vilniaus energijos vadovas gauna atlyginimą 150.000 litų per mėnesį. Kubilius irgi didžiulį atlyginimą gaudavo, bet aną "paliosavo"... Ir taip toliau.
Įsivaizduoju kaip sunku gyventi kai nuolatos matai pasaulį koks jis neteisingas. Kiek daug energijos atima tokios mintys. Ir visiškai suprantu, kad iniciatyvos nulis kai tokį pasaulį matai. Kur ten kokios nors galimybės ar dar kas nors, kai visur tokia neteisybė.
Ir supratau, kad koks skirtumas kokios neteisybės yra aplinkui? Jeigu jų nesiruošiu keisti, tai nėra prasmės apie jas galvoti. Jos vistiek bus. Net kai jos visiškai susijusios su manimi. Mano mintys ir dėmesys skirtas joms nieko nepakeis. Tik atims energiją.
Kaip mes matome pasaulį, labai stipriai daro įtaką mūsų veiksmams. Čia tikriausiai puikiai tinka Henrio Fordo citata. Vienas žmogus mano, kad gali. Kitas žmogus mano, kad negali. Pasak Henrio Fordo ir vienas ir kitas yra teisus.