Jeigu kas nors pasakytu, kad turiu draudžiamų sau minčių ar jausmų... bučiau garsiai išsityčiojęs iš tokio žmogaus. Aš sau viską leidžiu, esu drąsus ir blablabla. Na, net sunku būtų pagalvoti, kad yra kokios nors mintys ar jausmai, kurias sau draudžiu.
O iš tiesu tokių yra. Ir sau draudžiu. Ir draudžiu taip, kad kai nepavyksta susilaikyti ar pamatau kituose tuos jausmus ar mintis, tai pradedu save bausti. Bausmė yra pykčio pavidalu. Suprantu, kad negaliu leisti sau teisintis. Negaliu leisti sau būti silpnas. Nors gyvenime turiu daug pasiteisinimų, jie yra tol leidžiami, kol juos matau kaip pateisinančius, leidžiančius. Tačiau jeigu suprantu, kad pradedu teisintis ir bambėti kodėl aš negaliu... kyla daug pykčio, baimės ir pradedi save bausti.
Dar baisiau būti auka. Ar matyti kaip kiti žmonės būna aukos pozicijoje. Ir jeigu kas nors pradeda manęs gailėtis, tai pradedu gintis ar sprukti. Nors kartais visgi krentu į aukos poziciją. Dar nežinau kodėl taip yra ir nuo ko tai priklauso.
Kartais leidžiu sau teisintis dėl dabar įvykstančių dalykų arba dėl dalykų, kurie vyko praeityje, tačiau baisiausias dalykas yra pasiteisinimai dėl ateities. Ateityje aš esu visagalis. Viską galiu, viskas įmanoma.
Iš vienos pusės tai yra privalumas ir ši savybė man leidžia laikyti didelį pasitikėjimą savimi, imtis sunkiai įgyvendinamų darbų, tačiau kai kyla šios mintys pradedu save bausti. Taip pat vyksta ir kai matau tokį elgesį ir kituose žmonėse. Šios savybės ir jausmai sukelia daug pykčio ir baimės.
Supratau, kad iš šios baimės yra kilęs poreikis nuolatos būti "aš galiu" būsenoje. Nuolatos įrodinėti, kad įmanoma ir demonstruoti savo pozityvų nusiteikimą.
Tai riboja. Trukdo. Kelia daug neigiamų emocijų.