Paskutines kelias dienas jaučiu labai daug įtampos. Puikiai suprantu, kad su darbais tai nieko bendro neturi. Pečiai net paralyžiuoti. Kartais toks jausmas yra, kad atrodo jeigu suvaryti peilį į pečius… nieko nepajausiu. Tai kažkoks mistinis atsakomybės jausmas už taip, kaip turi būti.
Gyvenime yra daug įvykių pergalių ir daug įvykių pralaimėjimų. Turiu gyvenime dėl ko džiaugtis. Taip pat turiu gyvenime daug priežasčių dėl ko liūdėti. Įvairiais pjūviais žiūrint į gyvenimą galime aptikti nuostabų gyvenimą, o keičiant pjūvį aptikti, kad gyvenimas yra tragiškas.
Yra daug dalykų dėl kurių skaudu, liūdna, o gal net baisu. Matau kaip gyvenimas keičiasi, kaip pasiekiama ko sieki ir kaip dalis gyvenimo stovi.
Suprantu, kad nenoriu ir bijau prisileisti žmones prie savęs arčiau. Nors man patinka atviras bendravimas, tačiau niekas nežino kas viduje. Kada dėl ko džiaugiesi, o kada dėl liūdžiu.
Man baisu, kad praradau namų jausmą. Nežinau kas yra namai. Dabar turiu 3-4 butų raktus, tačiau nėra tos vietos kur yra namai. Toks jausmas yra tikriausiai jau daugiau nei 15 metų. Manau, kad po šiais žodžiais daug kas slepiasi. Ir koduoti juos tiesiogiai ar perkeltinių būdų yra klaidingas kelias.
šiuo metu dalis dalykų miršta viduje. Ypatingai apie mano/nemano norus, vertybes ir panašius dalykus. Turiu priėmęs kelis sprendimus, kuriuos noriu per artimiausias savaites įgyvendinti. Norisi greičiau, tačiau baisu. Galbūt dalis bus greičiau, dalis veliau.
Norėjau parašyti tam, kad išleisti tai kas viduje. Ir mažiausiai noriu apie tai susilaukti klausimų ar kažkokių komentarų apie supratimą. Pamirškime šį įrašą ir gyvenkime toliau.
Nežinau ar turiu būti stiprus ar turiu pasitikėti savimi. Tirpsta gyvenime riba tarp gerai ir blogai.