Pastaruoju metu pagaunu save, kad darbiniuose susitikimuose esu irzlus. Kai tik atpažįstu šią emociją iš karto suprantu kodėl ji yra. Paskutiniu metu stipriai užvaldė noras padaryti esamus darbus DABAR. Viskas kas bent kiek sukelia tikimybę vėlint ar nukelti sukelia lengvą baimę. Ši baimė atsiranda iš noro padaryti dabar, paleisti greičiau. Na, ne greičiau, o mano įsivaizduojamuose laiko rėmuose.
Vasaros pradžioje sutariau daryti naują nuotolinio ugdymo programą verslui. Įsivaizdavau, kad galima paleisti ją vasaros antroje pusėje, t.y. rugpjūčio pradžioje. Susirašiau visus darbus, ką reikia padaryti ir supratau, kad labai optimistiniai lūkesčiai :) Džiaugiuosi, kad pavyksta tai kartais pastebėti ir atsižvelgti. Peržvelgiau planą ir pasirinkau startui vasaros pabaigą.
Eigoje sugalvojau, kad noriu pakviesti dar vieną žmogų į projektą. Jis sutiko prisijungti. Prisijungė rugpjūčio pradžioje. Tuo metu negalvojau, kad jo prisijungimas nukelia startą, bet net ir žinodamas vis tiek sutikčiau aukoti starto laiką, vardan komandos sustiprinimo. Dabar turime iš naujo peržvelgti visą programą, persitarti dėl sąlygų, derinti viską ne dviese, o trise. Visa tai atima laiką ir ištempia darbus laike. Susitaikiau ir nusiraminau, kad programa startuos vėliau.
Antra priežastis - noras koncentruotis ties pagrindine veikla. Koncentracija reiškia didžiąją dalį resursų (laiko, energijos, pastangų, pinigų) skirti pagrindinei veiklai. Man koncentracijos svarba labai aiškiai perteikta karo strategijoje. Ypatingai Sun Tzu karo mene.
Iš karo strategijų suprantu, kad svarbu išlaikyti esamus projektus, kurie duoda pajamas ir vystyti naują. T.y. užsitikrinti pajamas naujo projekto vystymui.
Man atrodo nuodėmė nepasinaudoti galimybe padidinti pajamas iš esamų projektų. Čia taip atvirai pasakiau ką mąstau, kad net pačiam tapo aišku kaip man svarbu kurti, o koncentracija yra tik priemonė. Matau galimybes ir noriu jomis pasinaudoti. Tereikia atnaujinti puslapį, sutvarkyti naujienlaiškį ir paleisti testą ir rezultatai bus ženkliai geresni... bet tam reikia laiko. Tas tereikia skamba kaip savęs raminimas, nes realiai laiko reikės.
Dabar rašant suprantu, kad dar didesnė nuodėmė prarasti koncentraciją. Štai šių dviejų norų konfliktas yra irzlumo priežastis. Priėmiau sprendimą, kad deleguosiu šiuos darbus. Aiškiai žinau, kad prarandu kokybę, bet deleguoju siekiant koncentruotis. Dalį darbų vis tiek turiu pats padaryti, todėl kiekvienas kartas kai matau, kad reikės padaryti daugiau nei tikėjausi ar man pasako, kad čia reikia iš naujo perdaryti... tik dar labiau susierzinu. Nes noriu koncentruotis ir judėti greičiau.
Džiaugiuosi, kad dirbu su žmonėmis, kurie yra labai sąmoningi ir galiu prie jų susierzinti. Vos ne iš karto pasakiau, kad šis susierzinimas susijęs ne su jais, o su manimi. Paaiškinau poziciją, bet vis tiek suprantu, kad pakankamai aršiai ginu savo norą startuoti greičiau.
Man nepatiko mano reakcija. Džiaugiuosi, kad pastebiu ją. Džiaugiuosi, kad galiu suprasti jos priežastis. Džiaugiuosi, kad pasibaigus situacijai dažniau gebu palikti tą emociją ir būti tame kas vysta po susitikimo. Ir noriu susitikimo metu labiau valdyti emociją, būti mažiau agresyvus, daugiau klausytis, suprasti, o ne pulti ir įrodinėti.
Manau didesnį efektyvumą išgausiu ne tokių susitikimų metu spausdamas neilginti darbus, o produktyviau dirbdamas ir nuolat žengdamas mažus žingsnius pirmyn.
p.s. koncentracija man atrodo kaip utopija. Sunkiai pasiekiama. Na, bent jau mano gyvenime :) Tačiau sunkiai įsivaizdavau gebėjimą koncentruotis ties detalėmis, deleguoti darbą, aprašyti procesą. Netapau supermenų šioje srityje, bet labai stipriai pakėliau šiuos gebėjimus. Netapsiu šios srities čempionu, esu linkęs deleguoti šiuos darbus ir žinau, kad galiu padaryti tai, kas sunkiai pasiduoda.