Šiandien minčių dėžei labai įdomus klausimas. Apie atsakomybę ir įtaką savo gyvenimui. Noriu pakalbėti apie priešinga šiai būsenai savijautą. Ši būsena vadinama bejėgiškumo. Yra įrodyta, kad ji yra išmokta. T.y. mes išmokstame jaustis bejėgiai. Tai vidinis susigalvojimas.
Ši būsena gali aktyvuotis mums visiškai sąmoningai tai nesuprantant. Trigeriai, t.y. paleidimo mechanizmas gali būti gėlės kvapas, nuotrauka, žmogus, koks nors pojūtis ar net garsas. Dažniausiai tai būna trijų VAK (Vizualinis, kinesteinis, audialinis) kombinacija.
Kas yra bejėgiškumo būsena? Tai jausmas, kad nieko negali padaryti. Nieko negali pakeisti. Kad nieko nuo tavęs nepriklauso. Tokiais atvejais mes pasiduodame kitų žmonių įtakai. Nieko nereikia daryti, mes tampame lengvai valdomi. Mus lengva nuliūdinti, paprasta suteikti viltį ar pasiūlyti idėją. Taip dažniausiai yra užkimbama ant narkotikų, alkoholio, loterijų ar kitų dalykų. Sunku vieną. Susigrąžinti iniciatyvą į savo rankas. Prisiimti atsakomybę, suvokti savo galėjimą.
Ši būsena yra protinė konstrukcija, kuri paralyžiuoja visą kūną. Kartais, kaip gynybinė reakcija gali kilti pyktis. Kartais prasideda svajojimas, kartais nostalgija. Viskas kas toliau nuo čia ir dabar.
Kodėl tai rašau? Nes pastebiu, kad kartais mane pagauna toks bejėgiškumas. Ir tada norisi bėgti į kažkur. Tada net pasaulis yra kitokios spalvos, kitokios erdvės.
Kas man padeda išeiti? Patyrimas, kad galiu keisti. Mažiausiai padarymai mažiausių darbų. Dar padeda fizinė veikla. Todėl buvau pamėgęs laipiojimus laiptais. Tai puikus persikrovimas.
Ir noriu judėti dvejomis kryptimis. Pirma. Mokėti atpažinti kas paleidžia ar įjungia tokią būseną. Antra. Išmokti iš jos greitai ir efektyviai išeiti.
Ši būsena man labai trukdo. Ji atima daug gyvenimo. Kuria daug baltų dėmių.