Pastaruoju metu kažkodėl labai stipriai jaučiu įtampą. Pavasario pabaigoje, vasaros pradžioje jaučiausi labai laisvas ir gyvas. O pastaruosius 3-4 mėnesius įtampos yra labai daug. Jos net skirtingos. Ir galvojau jos priežasčių, bet vis prašaudavau. Išspręsdavau klausimus vieną, kitą ir vistiek ji pasireikšdavo.
Iš vienos pusės gal stipriai esu šioje akimirkoje, nes kai tik pabėgu į kažką tai ji dingsta. Kai esu šioje akimirkoje, ją jaučiu. Kaip suprantu tai labiau tapatinimasis su kažkuo. Tačiau dar nesuprantu. Yra vienas pratimas pašalinti įtampą. Įtempti ir atpalaiduoti tas vietas, kuriose jaučiama įtampa. Tačiau man tai labiau kova su pasekmėm, o ne su priežastimi. Todėl nenoriu imtis šio pratimo.
Kita vertus, įtampa stipriai riboja. Riboja, ta prasme, kad trūksta energijos ir jėgų. Trūksta gyvumo, judrumo, laisvumo. Dažnai gimsta noras pabėgti iš šios akimirkos arba tiesiog miegoti. Buvo atvejų kai išmiegojus n valandų, vistiek norisi likti lovoje. Tokia saugumo oazė, kurioje nėra įtampos, o tik ramybė.
Dar. Vienas iš geriausių būdų nuimti įtampą yra seksas. Tačiau ir tai ne visada gelbsti. Vėliau įtampa vistiek grįžta.
Dar vienas toks pastebėjimas iš patirties. Kai reguliariai meditavau, jaučiausi ženkliai laisviau. Tačiau kažkoks pasipriešinimas ir noras atidėlioti meditavimą vistiek yra. Dažnai net labai stiprus. Gal net per daug stiprus.
Kita vertus ženkliai geriau jaučiu situacijas. Dažnai dirbdamas su grupe, jaučiu ko dabar reikia. Sustiprėjo savęs ir aplinkos pajautimas. Dalis žmonių sako, kad girdi vidinį balsą, kiti mato, o aš pajaučiu. Dažnai net nuojauta yra ką šiuo metu pasakyti, padaryti ar kaip pasielgti. Manau, kad lavinu šią savybę.