Jau senai suvokiau, kad kraštutinumai yra panašūs. Tarp idioto ir genijaus maža riba. Kad kai nušali rankas, jos dega, o kai nudegi jos šaltos. Ar pvz. posakis, kad vėjas užpučia žvakę, bet uždega laužą. Ir t.t. ir pan.
Tai gi. Apie pasipriešinimą
Anksčiau labai stipriai vadovavausi, kad nedarau tai, kam jaučiu pasipriešinimą. Nedaryti kas nepatinka. Ko nenori kūnas. Dabar yra kitaip.
Pastarąsias dienas labai stipriai sprendžiu ir keliu klausimus, kuriuos anksčiau vengiau, atidėliojau. Turiu jėgų spręsti juos. Ir matau, kad daug tokių vietų kur turiu vidinį pasipriešinimą, norą atidėlioti, pabėgti nuo darbo, minties, atsakomybės.
Anksčiau toks jausmas buvo interpretuojamas kaip nenoriu. Nors realiai tai tiesioginis ženklas, kad noriu tai padaryti, bet save saugau. Saugau nuo pergalės, nuo laimėjimo, nuo rezultato. Saugau nuo baimės, pralaimėjimo, nesėkmės, suklupimo. Nuo ne.
Nagrinėjant Aleksandro Lowen'o darbus atradau tokią mintį. Ištrauka iš minčių dėžės:
Gyvenime kiekvienas patyrime situacijų kada išgyvename stiprias neigiamas emocijas. Toks patyrimas suformuoja baimę, o teisingiau norą išvengti neigiamų emocijų. Vieno įvyko patyrimas priskiriamas visiems likusiems gyvenimo atvejams.Taip susiformuoja tam tikros gynybinės sienos. Ir dažnai gynybinės sienos pastatomos ir teigiamoms emocijoms. Dažnai tokios sienos yra labai neaiškios. Jeigu paklausti kas atsitiks jeigu tai padarysi – dažniausiai atsakymas – nieko. Nieko, bet vistiek vengiu. Šis nieko tik patvirtina, kad yra susiformavusi gynybinė siena.
Pravartu tokias sienas aptikti ir perlipti per jas. Jos labiausiai paplitęs priešas mūsų gyvenime.
Dienos klausimas iš minčių dėžės: kokių teigiamų emocijų vengiu?
Perskaičiau. Pasibraukiau. Uždaviau klausimą minčių dėžei. Ir štai, šiandien suvokiau, kad tai taikau. Suvokiau kas turima omeny ir kokia viso šito vertė.
Anksčiau klaidingas to paties jausmo, pojūčio interpretavimas privedė prie to, kas buvo.
Visi apie tai kalba skirtingai. Vieni tai vadina mokėti išeiti iš komforto zonos. Kiti tai vadina suvalgyk varlę, treti tai vadina mokėti perlipti per sieną. Man tai puikus pavyzdys ką skiriasi žinojimas nuo suvokimo. Žinojau tai senai. Taikiau labai mažai. Nors saviapgaulės buvo, kad plečiu komforto zoną ir pan. Bet tik dabar suvokiau, kad mokėjimas atskirti ir atpažinti vidinio pasipriešinimo pojūtį yra ... nežinau kas yra. Man yra sprendimas? Kelias? Būdas? O! Tiltas link, o gal net į pasitenkinimą, pilnavertiškumą ar teigiamas emocijas? Anksčiau aš tai vadinau gyventi. Gyventi, o ne egzistuoti. Anksčiau gyvenau, o kažkada tai buvo likę tik žodžiai... Dabar grįžtu į gyvenimą. Pradedu vėl gyventi.
Gyventi yra patirti teigiamas emocijas. Realias teigiamas emocijas, o ne jų iliuziją.
Beje, gal verta atsisakyti ir traukiančių dalykų? Dalykai, kurie įtraukia ir skatina pabėgti nuo realybės. Manau, kad kalbu apie štai ką. Plačiau apie tai rašiau minčių dėžei. Dar vienas klausimas iš minčių dėžės: ar gyveni realu gyvenimą?