Pradėjau rašyti apie Krymo konfliktą, bet viduje užvirė stiprus jausmas. Nevertas blogo įrašo šis tekstas. Ir tuo metu nei buvo jis parašytas, nei tobulas, nei ne koks. Ką tik prisiminiau diskusiją... ooo, kaip norisi trinti tekstą. Atrodo, kad ir šis tekstas nevertas būti čia išpublikuotas.
Kai ilgesnį laiką nerašai taip ir būna. Ir jeigu tai būtų tik teksto klausimas - viskas būtų daug lengviau. Galima nerašyti ir viskas. Tačiau matau daug tokių atvejų kada žmonės taip riboja savo gyvenimus. Tikriausiai panašiai ir pats.
Ką noriu pasakyti? Pamenu vieno susitikimo metu, kviečiau žmones pasvajoti apie vieną koncepciją. Labai greitai buvau nuleistas ant žemės labai paprastais ir žemiškais klausimais. O kaip tas? Iš kur anas?
Tokių susitikimų patyrimo turiu pakankamai daug. Nors save priskiriu prie žmonių, kurie pakankamai drąsiai svajoja, tačiau šiandien rašydamas supratau, kad ir aš dažnai riboju save.
Kuriant naujas idėjas esu drąsus, galiu svajoti, galvoti ir vėliau kai yra kažkas wow sugalvota, tai galiu ieškoti būdų kaip tai padaryti, kaip įgyvendinti. Tačiau kitose srityse dažnai net neleidžiu sau pasigalvoti, kaip gali būti. Nužudau mintis, net joms negimus. Kaip tekstą apie Kremlių.
Noras padaryti puikiai dažnai mus riboja ir mes įjungiame saugumo bloką. Kuris dažniau leidžia mums nesuklysti nebandymo kaina. Tikriausiai panašiai mąsto ir visas likęs pasaulis Rusijos atžvilgiu.