Buvau primal mokymuose. Viena iš įdomybių, kurią teko patirti buvo tylėjimas. Didžiąją mokymų dalį turėjome tylą. T.y. susilaikėm nuo kalbėjimo, bendravimo, verbalinio ir neverbalinio ryšio su kitais žmonėmis.
Turiu pripažinti, kad jaučiausi gerai. Buvo žmonių, kurie nuolatos nusižengdavo šiam susitarimui ir kalbindavo tiek mane, tiek kitus žmones. Pats tokio poreikio nejaučiau. Tokioje tylos pauzėje jaučiausi gerai. Mielai esant sąlygoms kada nors tai pakartočiau.
Yra keli indėnų posakiai.
a) Tam, kad išgirsti save - reikalingos tylos dienos.
b) Norint pažinti save, pabendrauk su akmeniu iš kalnų.
Ką man davė tylėjimas? Susifokusavimą į save. Gal net daugiau buvau ne pokalbiuose, apmąstymuose, o pojūčiuose. Nes buvo labai daug veiklos su kūno pojūčiais ir jausmais.
Labai patiko mintis, kad mes kartais saugome save ir išjungiame emocijas ir pojūčius. Teisingiau nuslopiname jų intensyvumą. Pavyzdžiui susierzinimas ar pyktis yra paviršutinis ir nesukelia tiek daug skausmo kiek gali sukelti. Taip mes ginamės. Labai panašiai su įtampa. Mes užblokuojame ir nejaučiame įtampos. Ji niekur nedingsta, ji yra, bet jos nejaučiame arba jaučiame labai silpnai. Šis būdas būtų visai efektyvus, jeigu ne vienas bet. Nuslopindami neigiamų emocijų intensyvumą, mes nuslopiname ir malonių emocijų pojūčius.
Kas iš to? Reikia kažko labai stipraus, kad džiaugtis ar patirti meilės jausmą. Smalsumas dažnai yra užgožiamas. Tam, kad patirti teigiamas emocijas mums reikia kažko labai stipraus ir intensyvaus.
Yra dar vienas posakis. Malonu ir įdomu stebėti kaip auga žolė. Atrodo šis procesas toks nuobodus ir jame negali būti jokio džiaugsmo. Tačiau mokėjimas nusimesti visus šarvus ir atsiverti šios akimirkos pojūčiams - leidžia patirti džiaugsmą net stebinti kaip auga žolė.
Dar toks įdomus pastebėjimas. Kai buvo leista kalbėtis, didžioji dalis mano kalbėjimo buvo apie Talentų Kartą. Šiuo metu jos daugiausiai yra mano gyvenime. Toks šis etapas?