Visi kas bent kiek labiau manę pažįsta, žino, kad turiu daug entuziazmo ir pozityvumo. Su metais atsiranda labai daug vidinės ramybės, kuri turi skirtingus atspalvius. Jų spektras labai platus. Nuo laimės iki liūdesio. Šį įrašą norėjau pradėti nuo liūdesio, tačiau nutariau apie šią emociją parašyti kada nors vėliau.
Tai gi - pozityvumas. Paskutines kelias dienas daug vairavau. Man labai patinka vairuoti naktį. Nors daugelis sako, kad naktį vairuoti nesaugu, man atrodo priešingai. Tikriausiai jeigu eliminuoti gyvūno kelyje faktorių ir nematomų pėsčiųjų, visi kiti dalykai yra saugiau. Juk automobilį tiek iš galo, tiek iš priekio pamatysime anksčiau. Bet gal ne tiek apie saugumo jausmą, kuris man labai svarbus, kiek apie pozityvumo šaknis.
Vairuojant pilnąją to žodžio prasme mėgaujuosi važiavimu. Mėgaujuosi kai jaučiu automobilio judėjimą. Man pasitenkinimą sukelia lėtėjimas, greitėjimas ir net tolygus važiavimas. Jaučiu tai kūnu, o tas pojūtis sukelia mėgavimąsi. Jaučiu kaip automobilis važiuoja kelio vingiais. Važiuoju ir jaučiu gravitacijos jėgą. Toks gyvumo jausmas.
Patinka susikoncentruoti ir būti vairavime. Galbūt daliai tai nesuprantama, bet kai atsiriboju nuo minčių ir ką nors darai, tai toks mėgavimasis. Tai kažkas panašaus kaip mylėtis, kai esi visas mylėjimosi procese. Jokių minčių, nieko, tik mylėjimasis. Tai panašus jausmas kai išmeti visas mintis ir vairuoji. Kai išmeti visas mintis ir pieši. Kai išmeti visas mintis ir klausaisi muzikos.
Nors šypsausi dažnai, tokia ale kasdienė išraiška, vis gi išsišiepiu, kai pagaunu mėgavimąsi ar žavėjimąsi kuo nors. Kai pradėjau stebėti emocijas, pojūčius aptikau, kad išgyvenu nuostabą dešimtis kartų per dieną. Dar pridėkime susižavėjimą. Man neapsakomai gražu debesys. Man gražu kai žmonės artimai bendrauja. Labai gražu maži vaikai. Labai gražu gėlės. Daug dalykų, kurie gražūs ir kiekvienas vis kitaip.
Prieš 3–4 metų ėmiausi eksperimento. Stebėti kiek mano kūno pojūčiai sutampa su mintimis. Keliavau vesti mokymų į MRU. Lauke lijo lietus. Žygiavau pėsčiomis iki pastato, kuriame vyko mokymai. Ir taip lietuviškai bambėjau. Koks bjaurus oras... ir taip stebiu kūną, o gi nejaučiu tos bjauraties kūne. Pradėjau tyrinėti ir suprantu, kad jaučiu ramybę. Pradėjau stebėti šiuos pojūčius ir tapo taip miela, ramu.
Yra lietus, kuris nefainas, kartais lietus sukelia neigiamas emocijas. Hm, vis norisi kažkuo keisti žodį blogai ar kategoriją neigiamas, bet čia tikriausiai dar kita tema.
Dabar rašau ir suvokiu, kad patį teigiamumą suvokia jutimas kūno ir tai kas vyksta tuo metu. Kartais eidamasi jaučiuosi tvirtai stovintis ant žemės ir taip saugu, ramu, gera. O kartais eini ir kažkur neaišku kur. Nejauti žemės po kojomis, bet grįžkime prie apčiuopiamesnių dalykų.
Prieš daugiau nei savaitę pasitikau rudenį. Lauke stipriai lijo. Jau buvo tamsu. Atsidariau pilnai langą. Įsitaisiau priešais langą ant grindų. Pasidariau patogų gultą. Įsijungiau Einaudi, o vėliau dar Arvo Part prisidėjo. Susiradau nuo žiemos laikų žvakes. Įsitaisiau ir skaičiau, o kartais tiesiog mėgavausi ta tamsa, muzika, oro gaiva ir lietumi.
Tas kelias dienas miegojau su atviru langu. Susiradau žieminę patalynę. Įsitaisau taip, kad nebūtų baisus skersvėjis. Ir miegojau. Jausti tą vėsumą buvo nuostabu.
Dar geriau savo pozityvumą supratau, kai pradėjau domėtis smegenų veikla, hormonais ir neurotransmitoriais. Kai mes ką nors atrandame pas mus išsiskiria dopaminas. Dopaminas yra vadinamas laimės hormonas. Man įprasta būsena tyrinėti. Tyrinėti save, kitus, aplinką, koncepcijas. Tai tyrinėjant nuolat prigaminu sau dopamino ir dėl to šypsausi.
Kitas pjūvis - vis labiau pažįstu save. Žinau kas patinka. Esu atsirinkęs kelis šimtus dainų, kurios suskirstytos į skirtingus grojaraščius. Kažkas darbui, kažkas ramybei, kažkas koncentracijai ir t.t. Vis labiau žinau kokios būsenos atima iš manęs jėgas ir džiaugsmą. Pavyzdžiui vienas iš tokių dalykų, kuris labai reikalingas yra nerimas. Noriu turėti nerimą, tik jo kiekis ir intensyvumas turi būti ženkliai mažesnis, kad tik suprasti, kad kažkas yra ne taip. Kaip raudona lemputė, kai pas mus automobilyje kažkas sugedo.
Ji labai reikalinga, bet kai dega nuolatos, tai blogai. Trukdo. Tai štai nerimas užsilaiko vis mažiau. Greičiau suprantu kodėl jis atsirado ir vis labiau moku su juo susitvarkyti (susitarti). Kai nerimo, įtampos mažiau laimės jausmas iš karto išauga.
Dar laimės jausmą atima scenarijų sukimas galvoje. Kai nuolatos kalbiesi mintyse su žmogumi. Jis mums mintyse atsako, mes atsakome į mūsų mintyse išsakytus jo žodžius ir taip 100 serijų serialas skrieja mūsų galvoje. Laimės tame procese nulis. Na, nebent kas nors moka sukti geras komedijas, bet kiek bendrauju su žmonėmis visi suka varginančias dramas.
Na ir dar vienas aspektas. Ką mokslininkas Jonathan Haidt vadina laimėti genų loterijoje. Aš labiau įsimenu pozityvius momentus. Mūsų smegenys įrašo didesnio intensyvumo emocijas. Jeigu pagalvoti, o ką gi mes prisimename įvykusio prieš daugiau nei trejus metus, pamatysime, kad įsimename emociškai stiprius įvykius. Dažniau žmonės įsimena neigiamus. Tai štai mano smegenys dažniau įrašo teigiamus aspektus. Net esant blogai (oi, koks neteisingas šis žodis) dienai, prisimenu tos dienos teigiamus aspektus.
Dar vienas aspektas iš dviejų dalių. Kai dalinuosi, žmonės netiki: kasdien pasakau dešimtį kartų ačiū ir patiriu dėkingumo jausmą. Kas labiau pažįsta tiki dėl dėkingumo žmonėms. Žmonėms dėkoju pusę tiek, kiek dėkoju per dieną. Gal net daugiau dėkoju tiesiog kažkam. Nežinau ar dievui, ar likimui, bet kažkam dėkoju. Nuo mažų situacijų kai kelyje dega žalia šviesa iki situacijų kai gaunu pamokas. Kol kas šios dalies užteks tiek.
Antra šio aspekto dalis sunkiai paaiškinama. Ją lengviau perteikti per antonimus ir neiginius, t.y. per paaiškinimą kas tai nėra: lyginimas, kaltinimas, teisingumo jausmo stoka, galvojimas apie nelygybę ir nesąžiningumą. Manau, kad gyvenu tokį gyvenimą, kokio esu nusipelnęs. Manau, kad esu laimės kūdikis, kuriam daug kas sekasi. Manau, kad dalykai, kurie nepavyksta man yra ženklas, kad turiu kažką išmokti. Esu tikras, man likimas yra dėkingas. Nors nežinau kas yra iš ko. Ar aš esu dėkingas, kad jis yra dėkingas. Ar jis yra toks, nes aš jam esu dėkingas. Gal net tai nesvarbu, nes manau esmė - išmokti būti dėkingam likimui už tai, ką jis mums duoda.
Šis aspektas man anksčiau prieštaravo atsakomybei už savo gyvenimą, bet kuo toliau tuo šie aspektai yra papildantys. Nors protu vis dar sunkiai suvokiu ir negaliu paaiškinti to likimo dėkingumo, bet jaučiuosi būtent taip.
Kai nustoji lygintis, mažiau patiri neteisingumo jausmo. Kai nustoji kaltinti, daugiau išgyveni kitų emocijų. Dėkingumas labai tyri emocija. Nors pyktis irgi tyrus.
Už mūsų džiaugsmą atsakinga asmenybės dalis, kuriai duotas vidinio vaiko vardas. Vidinis vaikas atsakingas už smalsumą, tyrinėjimą, spontaniškumą ir džiaugsmą. Jam priešingybė - vidinis kritikas. Asmenybės dalis, kuri atsakinga už kritiką, pastangas, discipliną už tai, kas dažnai telpa į kategoriją reikia.
Jau daug metų esu įsitikinęs, kad neturiu disciplinos, neturiu to reikia. Ir esu labai nustebęs pastarojo meto man išsakytais pastebėjimais. Lapino skrynioje kuriame testą apie gyvenimo kokybę, kuriame kaip tik matuojame vidinis vaikas - vidinis kritikas dichotomiją. Kai tikrinome skales pamačiau, kad turiu labai sveiką balansą. Darbe turiu pakankamai vidinio kritiko. Teisingiau ne darbe, o situacijose, kur jis reikalingas, o ten kur vidiniam vaikui vieta ir laikas pasireikšti jis džiaugsmingai reiškiasi. Iki tobulo balanso dar yra kur judėti, bet sąmoningo, objektyvaus suaugusiojo turiu pakankamai daug.
Pasiruošiau ir nubėgau bekelės maratoną. Jau 4 metai iš eilės kai kasmet startuoja po naują nuotolinę programą. Esu pardavęs du verslus. Vieną stipriai paskandinęs, ten vien jau to laivo išlaikymas ant vandens buvo didelis disciplinos ir valios įrodymas. Ne ką mažesnis įrodymas yra ryžimasis vėl išplaukti į vandenys.
Tai supratau, kad kartais komunikuoju apie save šiek tiek klaidingą vaizdą, kad esu išsiblaškęs, nuolatiniame spontaniškume, be žodžio reikia maištautojas.
Nors sutinku, kad į ateitį žiūriu optimistiškai ir gal kartais per naiviai. Turiu daugiau naivumo, nei jo kartais reikia. Naivumas sutrukdė anksčiau laiko išlipti iš skęstančio laivo. Nors naivumas dar labiau padėjo iš jo išlipti. Tikriausiai kaip ir su vidinis kritikas - vidinis vaikas dichotomija, taip kažkas panašaus ir čia. Yra skalė naivu - objektyvu. Tai štai vietomis noriu staptelėti ir objektyviai pasižiūrėti. Nenoriu būti mažiau naivus, noriu mokėti dažniau objektyviai įvertinti rizikas ir pavojus. Priimti kontrasprendimus ir judėti pirmyn.