Praeita savaite su viena iš Verslauk x10 dalyvių susirašinėjome sms žinutėmis. Diskusijoje gimė klausimas apie tai kas yra savęs pažinimas. Diskusijos kontekstas buvo logika, erudicija, naujų dalykų sužinojimas.
Manau, kad erudicija ir loginis mąstymas ar IQ nieko bendro neturi su savęs pažinimu. Tobulėjimo koncepcija, be savęs pažinimo, sprogsta ir praranda prasmę. Praranda prasmę, nes tobulėjimas dažnai reikalingas kad kažką daryti geriau, siekti daugiau, greičiau ir t.t. Galimybė rinktis iš daugiau. Galimybė padaryti kitaip. Galimybė pasiekti daugiau.
Tai vis gi. Ką aš vadinu savęs pažinimu? Manau, kad tai yra atsakymai į šiuos klausimus. Supratimas ką aš šiuo metu jaučiu? Kodėl tai jaučiu? Kaip aš jaučiuosi? Kas man patinka, o kas kelia pyktį?
Manau, kad savęs pažinimas man panašus į Pietario įvardinta emocinę kompetenciją. Tai yra šiek tiek plačiau nei savęs pažinimas. Emocinė kompetencija yra mokėjimas suprasti ką aš jaučiu ir kaip aš jaučiuosi. Mokėjimas suprasti save. Antra dalis - mokėjimas valdyti save. Ir čia prisideda dar vienas pjūvis. Mokėjimas suprasti kitus (kuris dažniausiai proporcingas savęs pažinimui), bei mokėjimas valdyti kitus.
Kokia iš to nauda?
Noriu sugretinti kelis dalykus. Maisto skonį ir gyvenimo skonį. Manau, kad didžioji dalis žmonių taip greitai ryja, kad net nejaučia maisto skonį. (Galiu tai patvirtinti savo patirtimi). Nes pradėjus lėtai kramtyti suvoki, kad maistas turi ženkliai daugiau skonio, nei mes manome. Kramtant pradedi skirti įvairius patiekalo ingridientus bei jų visumą. Taip ir gyvenimas. Pradėjus stebėti gyvenimo akimirkas, jas išgyventi, patiriame visą emocijų spektrą bei pajaučiame šių akimirkų tikrumą. Emocijų intensyvumas ir spektras ženkliai prasiplečia.
Nežinau ar iš to, kas čia parašyta galima daryti tokias išvadas, tačiau noriu dar parašyti. Drįsčiau spėti (nes dar kol kas negaliu to patvirtinti savo patirtimi), kad laimė ir pasitenkinimas ženkliai mažiau nei mes manome, o gal net iš viso nepriklauso nuo rezultato.