Pastaruoju metu vis labiau įžvelgiu vieną dalyką. Tai pastebiu tiek savyje tiek aplinkiniuose. Mes labai stipriai norime atrodyti užimti. Norime atrodyti, kad mums daug darbo. Daug dirbame. Pastebiu, kad mūsų visuomenėje yra kieta pasigirti, kad daug dirbu.
Ir tai ne tik kitiems žmonėms parduodame šią žinutę, o ir patiems sau. Atsakome sau, kad va... daug darbų, mažai laiko,"aaa dar liko padaryti tą ir aną". Ir patys save stumiame į tokį žaidimą. Žaidimą, kuriame pabėgame nuo svarbiausių dalykų. Gal tada galime pabėgti iš čia į darbus ir negalvoti kas yra iš tikro mums svarbu? Priežasčių tokio pabėgimo į šį žaidimą gali būti daug. Galbūt pirminis dalykas yra svarbu suvokti, kad aš žaidžiu šį žaidimą.
Rašau dabar ir pastebiu, kad vis grįžtu nuo aš prie kiti. Nors pradėjau rašyti ir mąstyti apie save... juk aiškiai matau, kad pats žaidžiu tokį žaidimą. Kad tai kalba apie mane, o ne ką nors kitą. Tačiau vis pabėgu priskirdamas šį žaidimą (tik?) kitiems žmonėms.
Pats įsiveliu į tokį žaidimą. Pats priimu sprendimus, kad jį žaisti. Pats renkuosi. Ir pats jį žaidžiu.
Dar viena įžvalga yra apie tai, kad dėmesio fokusas yra ne į laisvą laiką, o į užimtas akimirkas. Tai yra savaitėje matau ne laisvus rytus, laisvus tarpus, laisvas akimirkas, o "aaa daug darbo" akimirkas.
Dar viena tema. Nežinau kodėl, bet bijau "parduoti" vakarus. Turiu omeny, kad kiekvieną antradienį nuo šiol bus taip ir taip. Gąsdinu save, kad bijau rutinos. Raminu, kad taip yra patogiau. Nors esmė viena. Rutina yra dabar. Mano vakaras vienas nuo kito mažai kuo skiriasi. Yra maksimum 3-4 scenarijai, kurie kartojasi diena iš dienos. Taip, iki vėlumos dažniausiai dirbu. Taip, yra susitikimai. Taip, yra dar kažkas ir kažkas... , bet visa tai telpa į 3-4 scenarijus. Su labai retais paįvairinimais. Jau dabar rutina ir norma yra suformuotos. Todėl teisinimasis prieš save, kad nenoriu rutinos turėtu būti eliminuotas ir išimtas iš pasiteisinimų istorijų sąrašo.