Moderavau jaunųjų žurnalistų diskusiją. Vykdomam projektui buvo atrinkti vieni iš aktyviausių ir gabiausių jaunuolių.
Viena iš užduočių buvo pateikti Lietuvos vystymosi pesimistinius ir optimistinius scenarijus. Pesimistinis buvo labai realus, aiškus, tikslus. Žmonės turėjo daug pavyzdžių, galėjo daug ko įvardinti. O kai buvo prieita prie optimistinio tai jis buvo lyg taika pasaulyje. Labai miglotas, truko tikslių ir aiškių detalių.
Nors buvo atrinkti labai aktyvus jauni žmonės, bet puikiai pasirodė viena iš Lietuvos bėdų. Mes nežinome o kaip turi būti gerai. Koks mūsų norimas rytojus. Lietuvoje tikriausiai yra tūkstančiai aukščiausios prabos prizininkų prizininkų bambėjimo rungtyje. Jų labai daug. O štai koks norimas rytojus - mes kažkodėl nežinome. Truksta aiškumo, tikslumo.
Mes labiau tikime, kad jeigu suplanuosi - nieko neišeis. Taika pasaulyje yra utopija. Koks bus rytojus vienas Dievas težino.
Senos paradigmos, kurios puikiai galiojo kai žmonės neturėjo galimybių. Viskas priklausė nuo to kuo tu gimei ir kur tu gimei. Bet juk dabar kiti laikai. Laikai kai žmonės turi visą aibę galimybių - mes vis dar norime veikti lyg gyventume urvynėmis salygomis.