Pastaruoju metu vis labiau suprantu, kad man patinka rašyti. Dar nežinau ar galiu tam skirti labai daug laiko, tačiau maloniai sėdu parašyti vieną ar kitą įrašą. Nors prieš metus tai reikalavo labai daug energijos, užsispyrimo ir buvo daug pasipriešinimo.
Įrašai, kurie parašyti daugiau nei prieš metus pareikalaudavo labai daug energijos. Jau vien tik tai, kad jis parašytas iki galo buvo didžiulis pasiekimas. Dažnai pradėdavau rašyti, apimdavo didžiulis pasipriešinimas. Net stiprus susikaustymas. Paralyžiuojantis visą kūną arba bent jau viršutinę jos dalį.
Man padėjo Julia Cameron knyga "Meninko kelias". Teisingiau joje radau daug įdomių įžvalgų, o svarbiausia vertingų pratimų. Ne patarimų, o pratimų. Juos darydamas pradėjau lengviau rašyti.
Jau daugiau nei metai rašau sau dienoraštį. Tik šiek tiek kitaip. T.y. skaitau viską kas šauną į galvą. Tai yra toks rašau ką matau (galvoju) metodas. Jo esmė rašyti viską kas šauna į galvą. Net rašau tokius dalykus: nežinau ką čia dabar parašyti, nes apie tai ir tai nenoriu rašyti. Ir jo neskaitau. Perskaičiau gal tik po pusės metų vieną kitą įrašą.
Tai tikriausiai padėjo atsikratyti vidinio kritiko įtakos.
Šiuo metu ruošiuosi naujo verslo startui. Galvoju, kad galbūt verta aprašyti kaip vystysis verslas. Kaip seksis daryti. Ką ir kaip darysiu. Aprašyti iššūkius su kuriais susidursiu. Sprendimus ir idėjas, kuriuos įgyvendinsiu.