Pastaruoju metu man patiko mintis pradėti rašyti ir nežinoti kas išeis. T.y. neturėti jokio lūkesčio ką ir kaip rašyti.
Noriu pasidalinti, kad pradėjau piešti. Nuolatos atrandu laiko, noro ir galimybių papiešti. Prisėsti vakare ar naktį ir mazoti kažką su kreidutėm. Ir piešiu vadovaudamasis lygiai tokiu pačiu principu. T.y. neįsivaizduoji kas išeis, o tiesiog leidi tekėti kaip teka.
Manau, kad tai nėra atidavimas atsakomybės ar sprendimų kitiems. Priešingai. Būtent taip sprendžiu pats kur ir ką daryti. Nes anksčiau susigalvoji idėją ir ją sieki įgyvendinti taip kaip sugalvota. Jokio lankstumo, jokio tavo sprendimo. Sprendimas pradžioje, o eigoje jau viskas kaip išeis. O dabar kaip tik eigoje priimama daug sprendimų. Nuolatos. Nes situacija gali keistis, nėra aiškaus rezultato, todėl renkiesi tai kas patinka, tai kas įdomu ir maršrutas, būdas, technika ir daugelį kitų dalykų galiu keisti. Man tai patinka.
Nežinau kuris būdas efektyvesnis ar kuris geresnis (jeigu toks gali būti). Tačiau matau rezultatus. Aš piešiu, aš rašau. Analogiški pokyčiai ir kituose srityse.
Vis labiau pradedu suvokti spontaniškumo svarbą. Spontaniškumui reikia laisvumo, energijos, pasitikėjimo savimi. Kas reiškia, kad būdami spontaniški mes išvengsime baimės, apatijos, susikaustymo ir panašių būsenų.
Manau geras pavyzdys yra maži vaikai. Jie kupini spontaniškumo. Spontaniškumui pasireikšti tikriausiai yra būtinas buvimas čia ir dabar.
P.S. S. Covey vienas iš įvardintų principų yra įsivaizduokite galutinį rezultatą. Man jis pakankamai efektyvus. Tačiau šis būdas visiškai priešingas šiam įpročiui. Jis man irgi patinka. Gal eilinis kartas mano gyvenime su veikiančiais kraštutinumais?