Pastaruoju metu daug lėkimo. Šiuo metu gyvenimas yra iki mokymų ir po mokymų. Iš vienos pusės nuolatos esu tame, kas vyksta šiuo metu. Iš kitos pusės daug blaškausi ir esu susitapatinęs su lėkimu. Atrodo, kad darbo daug, laiko mažai, visur reikia spėti ir trūksta tokių akimirkų kada ramiai dirbi ir aiškiai žinai, kad turi viso pasaulio laiką.
Ir nors dažniausiai esu įsitraukęs į tai kas vyksta šią akimirką, tačiau tas skubėjimas atima daug malonumo, ramybės. Galbūt tai savigynos jausmas, tam, kad bučiau "pakankamai" aktyvus? Gal to reikia, ale tam, kad bučiau užimtas, aktyvus, veikčiau ir nešvaistyčiau veltui laiko? Galbūt tame slypi dirbtinis poreikis būti veikliam?
Jeigu būtų mažiau skubėjimo minties ir jausmo, kad viskas lekia ir laiko mažai, tai galbūt galėčiau dar labiau mėgautis tuo ką darau? Nes man patinka susitikimai su klientais, mūsų komandų susitikimai kai mes norime ką nors sugalvoti. Man patinka tai ką darau. Dar nežinau kas iš to, bet gal ir nereikia atsakymo į šį klausimą.
Noriu pamiršti tą skubėjimo jausmą. Yra sakoma, kad žmonės jaučia įtampą, jeigu jie praranda kontrolės jausmą. Neturiu kontrolės jausmo. Nei savo gyvenimui, nei kitų, nei laikui, nei kam nors kitam. Žinau, kad galiu daryti įtaką, bet ne kontroliuoti. Arba kontrolės jausmą suprantu kitaip.
Pamiršus skubėjimo jausmą, noriu įgauti daugiau ramybės, tvirtybės. Galbūt užsirašymas ir aiškiai žinojimas ką kada turiu padaryti? Nors šiuo metu visada darbų ir veiklos daugiau, nei skiriu jiems laiko.