Man jau net pikta. Trūksta žodžių, kad vis noriu ir vis atidėlioju. Ir nesuprantu kodėl. Gal vengiu teigiamų emocijų? Paprasčiau sėdėti ramiai kampe? Vengiu vakarinių kelionių? Jaučiuosi koks nors kitoks? Priežasčių galima rasti aibę. Esmė paprasta. Vistiek noriu žaisti krepšinį.
Mindaugas surado kur galima žaisti. Kiekvieną pirmadienį Pašilaičiuose galima žaisti krepšinį. Susirasiu sportbačius, aprangą, jeigu kažko trūks nusipirksiu ir tikiuosi, kad jau ateinantį pirmadienį žaisiu.
Noriu fiziškai pavargti. Noriu jausti krepšinio dvasią. Nors žinau, kad kūnas ne toks, negali atlaikyti didelių apkrovų... nes nei treniruočių, nei krūvių nebuvo. Todėl tikiuosi, kad ramiai pavyks pradėti žaisti krepšinį. Nors dėl ramiai save tikriausiai apgaunu :)