Šiandien skaičiau apie Japonijas katastrofą. Vienoje iš problematiškiausių atominių - evakuoti visi darbuotojai. Užkliuvo akis už vieno sakinio, o teisingiau žodžio. Liko tik 50 darbuotojų savanorių.
Tai yra žmonės, kurie galėjo evakuotis, bet priemė sprendimą likti ir bandyti gelbėti situaciją. Niekas negarantuoja, kad jiems tai pavyks. Niekas negarantuoja, kad jie liks sveiki ar net gyvi. Rizika didžiulė.
Viduje iššovė klausimas - ar likčiau pats. Atsakymo ieškojau sau, bet tvirto atsakymo neradau.
Gerai jaučiuosi tokiose situacijose. T.y. moku dirbti kai yra ekstremali situacija, kai svarbu greitai reaguoti ir spresti problemas, atlaikyti įtampa ir išlaikyti blaivų protą. Kad ir nuotykiai Baltarusijoje kai mane deportavo per rinkimus, manau, kad teisingai prisiėmiau atsakomybę ir viskas baigėsi pakankamai gerai.
Bet čia ne tokia situacija. Čia realus pavojus sveikatai ir gyvybei. Tikriausiai negalėčiau likti, o visas pastangas situacijai pakeisti dėčiau saugioje aplinkoje. Bet čia tik teoriniai pamąstymai, nes pakliuvus į realią situaciją visi teoriniai pamąstymai nublanksta. Lieka tik realybė.
Prasmės įraše ir daug ir mažai. Nes atsakymo į klausimą aš visgi neradau. Tikriausiai labai daug yra už ir prieš ir tuo labiau papildomų sąlygų.