Man labai patiko ir yra priimtina mintis, kad pasaulį gali keisti. Daug žmonių teigia, kad Stevas Jobsas turėjo savybę ignoruoti realybę, kuri jam nepatinka. Žmonės iš jo aplinkos tai vadino tikrovės iškraipymų.
Ši savybė man daug kartų padėjo. Ypatingai apsaugoti ir išlaikyti pasitikėjimą savimi. Suteikė entuziazmo ir jėgų siekiant to, ką kiti vadina nerealu. Šiuo metu, kai kažkas pasako, kad tai neįmanoma ar taip negalima, priimu tai kaip žmonių nuomonę. Neteigiu, kad tai tikrai realu, o tiesiog turiu jėgų ir motyvacijos išbandyti, nes įsitikinsiu kai pabandysiu.
Manau, kad viskas yra įmanoma. Klausimas tik ar verta? Ar rezultatas vertas pastangų?
Iš to kyla klausimas ar visada tinka realybės iškraipymas? Tam tikrais atvejais gal geriau priimti, taip kaip yra, o ne iškraipyti pagal savo iliuzijas ir įsivaizdavimus?
Realybės iškraipymas prieštarauja idėjai "nenori nereikia". Ši mintis ir nuostata dar labai gyva manyje. Jeigu žmogus nerodo noro ir motyvacijos aš pasiduodu. Man lengviausia dirbti ir bendrauti su žmonėmis, kurie tiki tuo, kuo tikiu pats. Ir dažnai nuleidžiu rankas, kai žmonės mano kitaip, o teisingiau nori kitko, nei siūlau aš.
Gyvenime yra akimirkų kada nežinau ar siekti ko nori ar modifikuoti norus. Juk dažnai esmė yra ne noras, o tai kas slypi už jo. Kada ignoruoti aplinkos ir objekto vertinimus, o kada atsižvelgti į tai? Kur riba tarp tikslingo atkaklumo ir kvailo užsispyrimo? Ir žinau, kad nėra atsakymo. Ir man baisiausia tai, kad aš vis dar keliu šį klausimą.
Ką noriu viskuo tuo pasakyti?
Sakiau kalbą apie idėjos įgyvendinimą. Ir viena idėja buvo - įgyvendinti idėją trukdo meilė idėjai. Kai mes ją įsimylime - neleidžiame jai keistis ir modifikuotis. Norime ją turėti tokią, kokią įsivaizdavome.
O kaip gyvenime? Kaip gyvenime su norais? Ar jie turi būti būtent tokie, kokius mes juos įsivaizduojame? Kur riba tarp noro, formos ir poreikio?
Šis įrašas leido suprasti kelis dalykus. Klausimas kada šios įžvalgos taps suvokimais.